Klinikinė ligos eiga

Susirgimo dažnumą nulemia sezoniškumas ir erkių aktyvumas. Švelnios žiemos ir drėgni pavasariai skatina erkių paplitimą. Infekcijos pavojus gali atsirasti jau vasario mėnesį ir užtrukti net iki lapkričio mėnesio.
Susirgimas išsivysto dviejomis fazėmis; iki 20% atvejų pacientai nepajunta pirmosios fazės.
Dvifazės ligos progresijos metu taip vadinama pirmoji susirgimo fazė išsivysto po 6–14 dienų trukmės inkubacinio periodo; tai laikotarpis, kurio metu virusas patenka į kraujo apytaką. Pacientai skundžiasi bendro pobūdžio simptomais, pvz., padidėjusia temperatūra (paprastai žemesne nei 39 ˚C), galvos skausmais, bendru silpnumu, nuovargiu, virškinimo problemomis, kosuliu ir sloga; dažniausiai tai įprastiniai peršalimo simptomai. Po, dažniausiai, besimptomio nuo 2 iki daugiausiai 8 dienų laikotarpio pasirodo nervų sistemą pažeidžiančių simptomų. Tai atsitinka tuo metu, kai virusui pavyksta prasibrauti pro hematoencefalinį barjerą ir infekuoti smegenis. Dėl to vėl padidėja temperatūra (paprastai virš 39 ˚C), kartu atsiranda ir papildomų tipinių simptomų, pvz., padidėję galvos skausmai, kaklo sąstingis, sutrikusi sąmonė, kliedesiai (smarkiai progresuojantis psichinis susirgimas, kurio metu sąmonė yra panašioje į sapną, „skrajojimo padebesiais“, būsenoje), galvos nervų paralyžius, koordinacijos problemos bei rankų ir kojų paralyžius. Ligos progresijos pabaigoje gali išsivystyti kvėpavimo raumenų paralyžius. Tokiu atveju būtina taikyti intensyviąją terapiją, įskaitant ir dirbtinį kvėpavimą. Nėra gydymo priemonės, specialiai skirtos TBE. Todėl galima panaudoti tik simptomus malšinančią terapiją, pvz., karščio mažinimą, nuskausminimą ir pan.

TBE susirgimo formos suaugusiųjų organizmuose

1.		Meningitas Meningitas pasireiškia karščiavimu, kaklo sąstingiu, jautrumu šviesai ir pykinimu/vėmimu be poveikio smegenų audiniui. Išgydoma be liekamojo pažeidimo; be tiesioginės grėsmės gyvybei.
2.		Encefalitas (dažniausiai pasitaikanti forma) Difuzinis uždegimas, dažnai apimantis visą smegenų audinį ir dažnai sąlygojantis smegenų ištinimą ir kraujavimą. Ypač yra paveikti smegenų pusrutulių pamato mazgai, kurių infekcija gali sąlygoti sąmonės aptemimą, sukeliantį kliedesius ir komą, paralyžių ir rankų ir/arba kojų apraksiją (veiksmų ir veiklos sutrikimą), epileptinius priepuolius, panašius į Parkinsono ligos sukeltą drebulį sąstingį bei kvėpavimo apsunkinimą, jei buvo pažeistas smegenų kamienas. Nustatytas 0,8–2% mirtingumas.
3.		Radikuliomielitas – panašus į poliomielitą Stuburo smegenų ir nervų šaknelių uždegimas sukelia paralyžių ir (raumenų atrofiją), nervinį skausmą ir/arba paraplegiją su žarnyno judesių ir šlapinimosi sutrikimais. Nustatytas iki 20% mirtingumas.

Be nervų sistemos pažeidimų, galimos ir kitos komplikacijos, pvz., koagulopatijos, kurių metu atsiradęs vidinis kraujavimas sukelia šoką. Taip pat galimi vienalaikiai kepenų ir miokardo uždegimai.

Kokios yra susirgimų pasekmės?
Nervinių ląstelių išmirimas (stuburo smegenų ir/arba galvos smegenų audinio) gali sukelti 2-osios ir 3-osios formų negalią. Vaikams gali sukelti vystymosi problemų, epileptinius priepuolius, kuriems dažnai reikalingas ilgalaikis gydymas vaistais, atminties ir percepcijos problemų, panašių į Parkinsono ligos sukeltus judesių sutrikimus, paraplegiją, kvėpavimo ir raumenų paralyžių, kuris gali atimti darbingumą ir organizmas gali tapti priklausomas nuo pastovios priežiūros ir invalidų vežimėlio bei respiratoriaus.

Tariamai lengva meningitinė forma taip pat yra pavojinga.
Pavyzdinis atvejis: Pacientas persirgo lengviausia TBE infekcijos forma, meningitu, ir nuo keleto dienų iki dviejų-trijų savaičių praleidžia ligoninėje. Profesionali priežiūra ir lovos režimas pacientui leidžia netrukus pasijusti geriau.
Tačiau, pacientas bandydamas sugrįžti prie įprastinės kasdieninės veiklos, greitai pastebi, jog jam sunkiai sekasi susikoncentruoti ir jį apima vangumas. Jei šis asmuo per du mėnesius nepasijunta geriau, jis tampa neramus, pvz., papildoma depresijos būsena pablogina jo būklę. Dauguma atvejų tokia eiga tęsiasi iki vienerių metų. Tokie pacientai jaučiasi priversti izoliuotis ir dažnai vengia kam nors pasipasakoti apie šią savo skaudžią problemą.